www.psichologijagyvenimui.lt - Tinklaraštis

Kaip formuojasi kertiniai įsitikinimai ir taisyklės?

Wed, 07 Oct 2026 12:31:00 +0000

Kai užsidedam akinius, vaizdas pro juos atrodo kažkiek kitoks. Jei akiniai mums tinka, matome ryškiau, aiškiau, geriau orientuojamės aplinkoje. Tačiau jei akiniai netinka, jaučiamės nepatogiai, jie mums pradeda trukdyti ir priimame sprendimą, kad laikas juos pakeisti. Įsitikinimai kaip akiniai, kažkiek keičia tai kaip matome kas vyksta aplink ir nevisuomet yra mums tinkami.

Nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų žmogus susiduria su aplinka, kurioje auga ir vystosi. Tai kaip toje aplinkoje esantys žmonės (artimieji, o vėliau augant ir kiti žmonės) suvokia save, kitus, patį vaiką, kaip jaučiasi ir kaip reaguoja į įvairias situacijas (iššūkius, konfliktus, sėkmes/nesėkmes ir t.t.) formuoja kertinius įsitikinimus ir taisykles, kurie išlieka ir suaugus.

Kertiniai įsitikinimai - tai lyg neginčijamos tiesos, kuriomis žmogus vadovaujasi įvairiose situacijose. Dažnai žmogus kertinio įsitikinimo nebūna įsivardinęs ar sąmoningai suvokęs. Tai tiesiog veikia kaip išmoktas atsakas, kuris kažkada padėjo prisitaikyti ir keliauja su tokia prielaida, kad dabartyje irgi turi padėti, nors situacija galbūt yra visai pasikeitusi.

Pvz.: Kai augant tėvai nuolat pažada ir netesi pažadų, meluoja, vaikas supratęs, kad negali pasitikėti tėvais susiduria su nusivylimu, liūdesiu, pykčiu, bejėgyste, nesaugumo jausmu, kad negali suprasti ir nuspėti tėvų elgesio. Taip gali susiformuoti kertinis įsitikinimas, kad "kitais žmonėmis negalima pasitikėti", o taisyklė gali skambėti taip: "jei viską darysiu pats, tada nesusidursiu su nemaloniais jausmais ("nusivylimu, liūdesiu, pykčiu, bejėgyste, nesaugumo jausmu").

Įsivaizduokime, kad žmogus su tokiu įsitikinimu, susiranda darbą pakankamai geroje įmonėje. Einant laikui susiduria su situacija kai reikia patikėti užduotį kolegai. Tokia situacija prieštarauja įsitikinimui: "kitais žmonėmis negalima pasitikėti" ir reikalauja kitokio elgesio nei žmogus įpratęs: "jei viską darysiu pats, tada nesusidursiu su nemaloniais jausmais". Tokiu atveju gali pradėti kilti nemalonūs jausmai (nerimas, nesaugumas, pyktis). Iš pykčio gali kilti noras kontroliuoti kolegos darbą, iš nesaugumo noras vengti ir neperduoti darbo ir bandyti pačiam suspėti padaryti arba iš nerimo perduoti darbą, bet nuolat pergalvoti situaciją (pergalvojant jaučiamas nerimas). Ilgainiui besikartojant panašioms situacijoms ir reaguojant taip pat, gali pasireikšti nepasitenkinimas darbu, motyvacijos praradimas ar net perdegimas.

Galime matyti, kad nors vaikystėje/paauglystėje įsitikinimai bei taisyklės galėjo būti naudingi, padedantys išbūti, išvengti susidūrimo su nemaloniais jausmais dėl tėvų nenuspėjamumo, tačiau suaugus jie tampa neadaptyviais, trukdančiais, sukeliančiais nemalonias emocijas, nenorimas pasekmes.

Dar vienas pavyzdys:

Reikšminga/padariusi poveikį ankstyva patirtis

(auklėjimas, santykiai su tėvais, aplinka, traumos ir t.t.)

Kritiška aplinka vaikystėje, nuolatinis lyginimas su kitais.

Kertiniai įsitikinimai

(aš esu.., kiti yra... pasaulis yra...)

Aš nepakankamai vertingas.

Taisyklės

(jeigu..., tada/tai...)

Jeigu viską atliksiu nepriekaištingai, tada būsiu vertingas.

Dabartyje kilusi situacija

Gaunu naują užduotį, kurios niekada neteko daryti.

Kyla stiprus nerimas, dirbu ir dieną ir vakare po darbo, patikrinu daugybę kartų, kad tik nebūtų klaidos, nes tik atlikęs tobulai užduotį jausiuosi vertingas.

Situacijos kai reikia perduoti darbą, atlikti naują užduotį arba būti santykyje veikia kaip dirgikliai, nes tose situacijose atsiranda tikimybė paneigti kertinį įsitikinimą. Pvz.: galbūt bendradarbė kuriai perduosime užduotį yra labai atsakinga ir mes net nesužinosime, kad galime ja pasitikėti. Arba galbūt mums puikiai sektųsi užduotis atlikti nedirbant po darbo valandų ir netikrinant dešimtą kartą ar teisingai atlikome, bet to nesužinosime. Galbūt šalia turime nuostabų partnerį, kuriam nuoširdžiai rūpime ir kuris nori stengtis dėl mūsų ir yra patikimas, bet jei vadovausimės įsitikinimu, kad "kitu negalime pasitikėti", to irgi niekada nesužinosime, nes ignoruosime visą informaciją, kuri parodo, kad galima pasitikėti.

Kai įvyksta situacijos, kuriose iškyla grėsmė kertiniam įsitikinimui būti paneigtam, tuomet įsijungia taisyklė, kuri padeda tą įsitikinimą išlaikyti kaip teisingą ir mes elgiamės vadovaudamiesi ta taisykle ar taisyklėmis. Pvz.: kai pasijusime mylimi ir saugūs, kertinis įsitikinimas, kad "kitu negaliu pasitikėti" primins apie save automatinėmis mintimis, kad "negali būti taip gerai", galbūt partneris "man ko nors nesako" ir pradėsime ieškoti ženklų, kurie rodo, kad negalima pasitikėti. Gali atsirasti įtarinėjimas, kontrolė, nes šie veiksmai palaikys įsitikinimą, kad negalima pasitikėti.

Kognityvinėje elgesio terapijoje naudojami metodai padeda atpažinti kertinius įsitikinimus, suprasti iš jų kylančias taisykles, pastebėti situacijas, kuriose jie suaktyvėja ir įvertinti ar šie įsitikinimai, taisyklės atitinka dabartinę situaciją. Tokiu būdu galima pradėti atskirti praeitį nuo dabarties ir formuoti lankstesnius įsitikinimus bei taisykles, kurie atsižvelgtų į dabartinę situaciją, padėtų įtvirtinti naujus reagavimo būdus, keistų santykį su savimi, kitais žmonėmis, pasauliu bei gyvenimu.

Dėl kokių priežasčių jaučiamės nepatogiai kai ko nors nežinom?

Sun, 12 Apr 2026 18:50:00 +0000

Augimo mąstysena: Kaip galėčiau sužinoti?

Jie tiki savo ir kitų galimybėmis keistis, nesėkmes mato kaip dar vieną galimybę patobulinti savo įgūdžius, išmokti naujų dalykų, kreiptis pagalbos, naudoti kūrybiškumą sprendžiant problemas, kitų pasiekimai juos įkvepia. Tokiems žmonėms būdinga augimo mąstysena.

Nesikeičianti mąstysena: Nėra prasmės klausti, nes vistiek nesuprasiu, apsikvailinsiu ir bus blogai.

Nesikeičiančios mąstysenos žmonės mano, jog neverta stengtis, nes jei nepavyksta iš pirmo karto, tai nepavyks niekada. Nesėkmes jie priima kaip įrodymą, jog nėra pakankamai geri. Renkasi apriboti savo gyvenimą ir galimybes likdami komforto zonoje, nes mano jog yra tokie kokie yra ir niekad nepasikeis.

Dauguma žmonių būdingos abi mąstysenos. Vieniems daugiau augimo, o kitiems daugiau nesikeičianti. Pvz.: darbe žmogus neleidžia sau klysti (nesikeičianti mąstysena),o laisvalaikiu mėgsta domėtis istorija ir tiki, kad nuolat gali sužinoti naujų dalykų (augimo mąstysena).

Jei norime galime išmokti dažniau vadovautis augimo mąstysena. Pažindami abi mąstysenas galime žinoti kokie dirgikliai aktyvuoja nesikeičiančią mąstyseną ir galime stengtis mokytis pasirinkti augimo mąstyseną. Pvz.: jei žinau, kad dirgiklis yra padaryta klaida darbe, tada kai tai įvyksta galiu atpažinti ir mokytis rinktis augimo mąstyseną - reflektuoti dėl kokių priežasčių įvyko klaida, ką turėčiau kitą kartą daryti kitaip arba ko turėčiau dar pasimokyti.

Pradėti pažinti savo mąstysenas galima nuo šių klausimų:

Kas sužadina Jūsų nesikeičianti mąstyseną? Nesėkmės? Kritika?
Kaip nesikeičianti mąstysena skatina jaustis, mąstyti, elgtis?
Kas sužadina Jūsų augimo mąstyseną? Sėkmė? Pagyrimai? Rezultatai?
Kaip augimo mąstysena skatina jaustis, mąstyti, elgtis?
Kaip galėtumėte skatinti augimo mąstyseną?

Ar pergalvojimas (overthinkinimas) gali būti naudingas?

Tue, 24 Mar 2026 12:17:00 +0000

Pergalvojimas yra elgesys, kai kuriame ir analizuojame įvairius galimus scenarijus. Pergalvodami sukame mintis apie situacijas, kurios dar nėra įvykusios arba gali niekada ir neįvykti. Jei situacijos vyktų realybėje, tuomet vietoje pergalvojimo imtumėmės konkrečių veiksmų skirtų jas išspręsti.

Pavyzdžiui, jeigu mums gydytojas diagnozuoja ligą, mes imamės realių veiksmų - vartojame paskirtus vaistus ir laikomės gydymo plano. Tai yra realiai vykstanti situacija (turiu diagnozuotą ligą) ir konkretus elgesys (gydausi vartodamas paskirtus vaistus).

Tačiau jei dar nebuvome pas gydytoją, neturime jokios diagnozės, bet nuolat galvojame, kaip viskas bus ir kokius vaistus reikės vartoti, tuomet mūsų elgesiu tampa pergalvojimas. Taip yra todėl, kad kol nenueiname pas gydytoją, negalime imtis jokių konkrečių veiksmų – nežinome nei ar sergame, nei ar mums reikės gydymo. Kitaip sakant, kai nežinome mes susiduriame su neapibrėžtumu (nežinau ar sergu ar ne).

Neapibrėžtumas kelia nerimą. Norėdami sumažinti nerimą pradedame bandyti apsibrėžti situaciją pergalvodami (o kas jeigu sergu? ką tada turėsiu daryti? kas man padės? gal reikės tada daryti tą ir tą...).

Pavyzdžiui, žmogus, neturintis jokių sveikatos nusiskundimų, prieš eidamas į kasmetinį sveikatos patikrinimą gali pradėti perdėtai nerimauti dėl tikimybės, kad gydytojas nustatys kokį nors sutrikimą, kuris pablogins jo gyvenimo kokybę. Tokiu atveju nerimas pasireiškia pergalvojimu: „O kas, jeigu man nustatys ligą? Ką tada darysiu? O jei dėl ligos nebegalėsiu dirbti? Kas bus su mano būsto paskola? Kaip gyvensiu?“ ir t.t.

Pergalvojimu siekiama sumažinti arba išvengti neapibrėžtumo keliamo nerimo. Tačiau tai neefektyvi nerimo valdymo strategija, kuri ilgainiui pradeda kelti tik daugiau nerimo. Dažnai žmonės tiki, kad pergalvojimas yra naudingas, nes jis suteikia laikiną palengvėjimą.

Pavyzdžiui, gydytojas, atlikęs visus tyrimus, patvirtina, kad žmogus yra sveikas. Tuo metu pajuntamas laikinas palengvėjimas ("aš niekuo nesergu!" - pagalvoja žmogus ir jį užplūsta palengvėjimas ar net džiaugsmas). Tačiau tuo pačiu gaunamas patvirtinimas (įrodymas), kad nerimauti pergalvojant vertėjo, nes tai padėjo išvengti ligos. Įsitvirtina įsitikinimas apie nerimą – „jei pergalvosiu įvairius scenarijus, tada pasiruošiu ir apsisaugosiu nuo galimos grėsmės (pvz.: sveikatos sutrikimo)“. Taip susiformuoja klaidingas priežastinis ryšys: pergalvojimas padėjo išvengti grėsmės.

Kadangi susiformavo įsitikinimas, tai padidėja tikimybė, kad toks elgesys (pergalvojimas prieš sveikatos patikrinimą) kartosis. Tikėtina, kad kitais metais eidamas pas gydytoją, žmogus vėl išgyvens perdėtą nerimavimą dėl menkos tikimybės, kad sveikatos patikrinimo metu bus nustatytas sveikatos sutrikimas, nors jokių sveikatos nusiskundimų neturi.

Susiformavęs įsitikinimas „Nerimauti pergalvojant verta, nes tai padeda pasiruošti ir apsisaugoti nuo galimos grėsmės“ gali persikelti ir į kitas situacijas, kuriose susiduriama su neapibrėžtumu. Pvz.: pajutęs galvos svaigimą sunerims ir pradės pergalvoti: "o kas jeigu rimtai sergu?" ir pergalvos iki kol nueis pas gydytoją, kuris patvirtins, kad jokio sveikatos sutrikimo nėra. Tuomet palengvės, tačiau tik iki kitos situacijos, kurioje patirs neapibrėžtumą (pvz.: naujas darbas, koncertas, susipažinimas, nauja vieta, kelionė ir t.t.) Dėl to ateityje, susidūrus su panašiomis neapibrėžtomis situacijomis, nerimavimas ir pergalvojimas vėl suaktyvėja, net jei objektyvi grėsmė išlieka maža.

Apibendrinant galima teigti, kad nors pergalvojimas gali suteikti trumpalaikį palengvėjimą, ilgalaikėje perspektyvoje jis palaiko nerimą ir atsiranda vis naujų situacijų, kuriose hipotetiškai gali kilti grėsmė.

Kaip jums atrodo ar pergalvojimas gali būti naudingas?

Ar esate pastebėję, kokios situacijos jums kelia nerimą ir pradedate pergalvoti?

O kas jeigu…?

Sat, 21 Mar 2026 08:56:00 +0000

Kaip dažnai sau mintyse arba artimiesiems užduodate klausimą “O kas jeigu…?”? Šis klausimas yra apie ateitį, kuri mūsų gali laukti po keleto minučių ar net metų. Pvz.: „o kas jeigu išsiskirsiu su partneriu?“, „o kas jeigu atsisakysiu padėti?“ „o kas jeigu mane atleis iš darbo?“, „o kas jeigu kelionėje kas nors netikėto nutiks?“, „o kas jeigu vakarėlyje kiti pagalvos, kad su manim nesmagu?“, „o kas jei man pasidarys negera koncerte?“ ir t.t.

Šiuos klausimus užduodame kai nerimaujame dėl ateities, nes nežinome kaip tiksliai viskas klostysis. Kitaip sakant susiduriame su neapibrėžtumu ir pergalvodami bandome apsibrėžti bei sukontroliuoti ateities įvykius. Tą darome, kad išvengtume kažko kas mums gali būti nemalonu (nesėkmės, atstūmimo, nemalonių emocijų, nelaimės, ligos ir t.t.). Tačiau svarbu suprasti, kad „o kas jeigu?“ scenarijai yra hipotetiniai (išgalvoti, realybėje nevykstantys) ir toks elgesys gali būti vadinamas perdėtu nerimavimu, pergalvojimu, “overthinkinimu”.

Mes negalime spręsti situacijos, kurios dar nėra, kuri yra įsivaizduojama. Negalime numatyti bei sukontroliuoti dalykų, kurie dar nevyksta. Pvz.: kol nenuėjome į pasimatymą tol nežinome ar patiksime ir ar bus antras pasimatymas arba kol neatsisakėme kažkam padėti tol nežinome kokia bus jų reakcija. Tačiau dažnai žmonės tokiose situacijose savo galvoje sukuria katastrofinius scenarijus, kurių baigtis yra tragiška ir dėl šių sukurtų scenarijų išgyvena stiprius nemalonius jausmus, nuvertina savo jėgas bei galimybes išspręsti tas situacijas. Tokiu būdu išgyvena tokio intensyvumo emocijas lyg tai vyktų iš tikrųjų, nors situacija yra išgalvota.

Klausimas „o kas jeigu?“ gali rodyti, kad pradedame nerimauti ir mums sunku išbūti su situacijos keliamu neapibrėžtumu, todėl pradedate pergalvoti sukurdami įvairius scenarijus. Tą darome, nes nebenorime jausti situacijos neapibrėžtumo keliamo nerimo. Tačiau siekdami išvengti nemalonių emocijų mes jas pastipriname. Pergalvojimas palaiko nerimą, nuolatinį perdėtą susirūpinimą dalykais, kelia vidinę įtampą, sukelia sunkumą atsipalaiduoti ir gali pradėti trukdyti kasdienybėje, stabdyti imtis dalykų, kurių norime.

Taigi ar tai dėl ko nerimaujate yra reali ar įsivaizduojama situacija?

Ar kada nors susimąstėte kiek laiko praleidžiate nerimaudami dėl situacijų, kurios neegzistuoja?

Kam skirtumėte laiką, kurį skiriate nerimavimui?

Ką jums reikštų mažiau nerimauti?

Žmogus mokosi iš savo patirties

Fri, 12 Feb 2021 12:51:00 +0000

Kiekvienas esame įvairių patirčių šaltinis. Nuo pat gimimo mokomės iš aplinkinių kaip bendrauti, kokiais būdais reaguoti į įvairias situacijas, formuojame požiūrį į save, kitus. Norėdami išmokti naujų elgesio, buvimo kartu ar atskirai būdų, turime atsigręžti į savo patirtį. Vienas iš būdų reflektuoti yra tikslingi klausimai.

Užduokite keletą klausimų sau (galite užsirašyti atsakymus):

1. Kaip aš atsidūriau ten kur esu dabar?

2. Kokie mano veiksmai, mintys atvedė į šią akimirką?

3. Ar aš esu patenkintas?

4. Kokius jausmus, dabartinės savo situacijos atžvilgiu, aš patiriu?

Jei esu patenkintas, patiriu malonius jausmus, tikėtina, kad esama situacija mane tenkina. Galiu pasidžiaugti, įsivardinti ir įsisąmoninti, kokie konkretūs sprendimai lėmė gerą savijautą, numatyti kaip siekdamas kitų savo tikslų galiu tuo pasinaudoti. Pavyzdžiui, siekti karjeros man sekasi puikiai. Tą lėmė mano gebėjimas planuoti laiką, laikytis įsipareigojimų, iniciatyvumas. Įvardintus gebėjimus galiu panaudoti siekdamas ir kitų tikslų. Pavyzdžiui, norėdamas sukurti tvirtus santykius su partneriu, planuosiu ir skirsiu pakankamai laiko buvimui kartu, įsiklausysiu į partnerio prašymus, laikysiuosi įsipareigojimų, bendraudamas būsiu iniciatyvus, kurdamas ateitį kartu siūlysiu idėjas.

Tačiau jei patiriu nemalonius jausmus, jaučiuosi nepatenkintas, galima numanyti, kad esama situacija netenkina. Tokiu atveju verta giliau pažvelgti į priežastis (kokie veiksmai, mintys, sprendimai tai lėmė). Įsivardinęs ir supratęs "kaip atsidūriau ten kur esu dabar", galiu pradėti ieškoti naujų būdų reaguoti, nes jau žinau kas neveikia ir ko geriau nekartoti. Pavyzdžiui, jaučiuosi nepatenkintas, nusivylęs, nes kyla sunkumų palaikant ilgalaikius santykius. Išanalizavus patirtį paaiškėja, kad niekada neskambinu pirmas, dažnai dirbu viršvalandžius, po darbo būnu pavargęs ir noriu leisti laiką namuose, tyloje. Tokiu atveju galima numatyti konkrečius žingsnius ir nuosekliai mokytis įgūdžio, kuris padėtų kartais paskambinti pirmam. Numatyti konkrečius žingsnius kaip sumažinti viršvalandžius ir skirti laiko partneriui.

Reflektuodami patirtis galime gerinti savo emocinę būseną, numatyti būdus siekti tikslų, suprasti ko ištikrųjų norime ir kokiais būdais galime tai pasiekti.