O kas jeigu…?

Kaip dažnai sau mintyse arba artimiesiems užduodate klausimą “O kas jeigu…?”? Šis klausimas yra apie ateitį, kuri mūsų gali laukti po keleto minučių ar net metų. Pvz.: „o kas jeigu išsiskirsiu su partneriu?“, „o kas jeigu atsisakysiu padėti?“ „o kas jeigu mane atleis iš darbo?“, „o kas jeigu kelionėje kas nors netikėto nutiks?“, „o kas jeigu vakarėlyje kiti pagalvos, kad su manim nesmagu?“, „o kas jei man pasidarys negera koncerte?“ ir t.t.

Šiuos klausimus užduodame kai nerimaujame dėl ateities, nes nežinome kaip tiksliai viskas klostysis. Kitaip sakant susiduriame su neapibrėžtumu ir pergalvodami bandome apsibrėžti bei sukontroliuoti ateities įvykius, kad išvengtume kažko kas mums gali būti nemalonu (nesėkmės, atstūmimo, nemalonių emocijų, nelaimės, ligos ir t.t.). Tačiau svarbu suprasti, kad „o kas jeigu?“ scenarijai yra hipotetiniai (išgalvoti, realybėje nevykstantys) ir toks elgesys vadinamas perdėtu nerimavimu (pergalvojimu, “overthinkinimu”).

Mes negalime spręsti situacijos, kurios dar nėra, kuri yra įsivaizduojama. Negalime numatyti bei sukontroliuoti dalykų, kurie dar nevyksta. Pvz.: kol nenuėjome į pasimatymą tol nežinome ar patiksime ir ar bus antras pasimatymas arba kol neatsisakėme kažkam padėti tol nežinome kokia bus jų reakcija. Tačiau dažnai žmonės tokiose situacijose savo galvoje sukuria katastrofinius scenarijus, kurių baigtis yra tragiška ir dėl šių sukurtų scenarijų išgyvena stiprius nemalonius jausmus, nuvertina savo jėgas bei galimybes. Tokiu būdu išgyvena tokias emocijas lyg tai vyktų iš tikrųjų, nors situacija yra išgalvota.

Klausimas „o kas jeigu?“ gali rodyti, kad pradedame nerimauti ir mums sunku išbūti su situacijos keliamu neapibrėžtumu, todėl pradedate pergalvoti sukurdami įvairius scenarijus. Tą darome, nes nebenorime jausti situacijos neapibrėžtumo keliamo nerimo. Tačiau siekdami išvengti nemalonių emocijų mes jas pastipriname. Pergalvojimas palaiko nerimą, nuolatinį perdėtą susirūpinimą dalykais, kelia vidinę įtampą, sukelia sunkumą atsipalaiduoti ir gali pradėti trukdyti kasdienybėje, stabdyti imtis dalykų, kurių norime.

Taigi ar tai dėl ko nerimaujate yra reali ar įsivaizduojama situacija?

Ar kada nors susimąstėte kiek laiko praleidžiate nerimaudami dėl situacijų, kurios neegzistuoja?

Kam skirtumėte laiką, kurį skiriate nerimavimui?

Ką jums reikštų mažiau nerimauti?

Žmogus mokosi iš savo patirties

Kiekvienas esame įvairių patirčių šaltinis. Nuo pat gimimo mokomės iš aplinkinių kaip bendrauti, kokiais būdais reaguoti į įvairias situacijas, formuojame požiūrį į save, kitus. Norėdami išmokti naujų elgesio, buvimo kartu ar atskirai būdų, turime atsigręžti į savo patirtį. Vienas iš būdų reflektuoti yra tikslingi klausimai.

 

Užduokite keletą klausimų sau (galite užsirašyti atsakymus): 

1. Kaip aš atsidūriau ten kur esu dabar?

2. Kokie mano veiksmai, mintys atvedė į šią akimirką?

3. Ar aš esu patenkintas? 

4. Kokius jausmus, dabartinės savo situacijos atžvilgiu, aš patiriu?

Jei esu patenkintas, patiriu malonius jausmus, tikėtina, kad esama situacija mane tenkina. Galiu pasidžiaugti, įsivardinti ir įsisąmoninti, kokie konkretūs sprendimai lėmė gerą savijautą, numatyti kaip siekdamas kitų savo tikslų galiu tuo pasinaudoti. Pavyzdžiui, siekti karjeros man sekasi puikiai. Tą lėmė mano gebėjimas planuoti laiką, laikytis įsipareigojimų, iniciatyvumas. Įvardintus gebėjimus galiu panaudoti siekdamas ir kitų tikslų. Pavyzdžiui, norėdamas sukurti tvirtus santykius su partneriu, planuosiu ir skirsiu pakankamai laiko buvimui kartu, įsiklausysiu į partnerio prašymus, laikysiuosi įsipareigojimų, bendraudamas būsiu iniciatyvus, kurdamas ateitį kartu siūlysiu idėjas.

Tačiau jei patiriu nemalonius jausmus, jaučiuosi nepatenkintas, galima numanyti, kad esama situacija netenkina. Tokiu atveju verta giliau pažvelgti į priežastis (kokie veiksmai, mintys, sprendimai tai lėmė). Įsivardinęs ir supratęs "kaip atsidūriau ten kur esu dabar", galiu pradėti ieškoti naujų būdų reaguoti, nes jau žinau kas neveikia ir ko geriau nekartoti. Pavyzdžiui, jaučiuosi nepatenkintas, nusivylęs, nes kyla sunkumų palaikant ilgalaikius santykius. Išanalizavus patirtį paaiškėja, kad niekada neskambinu pirmas, dažnai dirbu viršvalandžius, po darbo būnu pavargęs ir noriu leisti laiką namuose, tyloje. Tokiu atveju galima numatyti konkrečius žingsnius ir nuosekliai mokytis įgūdžio, kuris padėtų kartais paskambinti pirmam. Numatyti konkrečius žingsnius kaip sumažinti viršvalandžius ir skirti laiko partneriui.

Reflektuodami patirtis galime gerinti savo emocinę būseną, numatyti būdus siekti tikslų, suprasti ko ištikrųjų norime ir kokiais būdais galime tai pasiekti.