O kas jeigu…?
Kaip dažnai sau mintyse arba artimiesiems užduodate klausimą “O kas jeigu…?”? Šis klausimas yra apie ateitį, kuri mūsų gali laukti po keleto minučių ar net metų. Pvz.: „o kas jeigu išsiskirsiu su partneriu?“, „o kas jeigu atsisakysiu padėti?“ „o kas jeigu mane atleis iš darbo?“, „o kas jeigu kelionėje kas nors netikėto nutiks?“, „o kas jeigu vakarėlyje kiti pagalvos, kad su manim nesmagu?“, „o kas jei man pasidarys negera koncerte?“ ir t.t.
Šiuos klausimus užduodame kai nerimaujame dėl ateities, nes nežinome kaip tiksliai viskas klostysis. Kitaip sakant susiduriame su neapibrėžtumu ir pergalvodami bandome apsibrėžti bei sukontroliuoti ateities įvykius, kad išvengtume kažko kas mums gali būti nemalonu (nesėkmės, atstūmimo, nemalonių emocijų, nelaimės, ligos ir t.t.). Tačiau svarbu suprasti, kad „o kas jeigu?“ scenarijai yra hipotetiniai (išgalvoti, realybėje nevykstantys) ir toks elgesys vadinamas perdėtu nerimavimu (pergalvojimu, “overthinkinimu”).
Mes negalime spręsti situacijos, kurios dar nėra, kuri yra įsivaizduojama. Negalime numatyti bei sukontroliuoti dalykų, kurie dar nevyksta. Pvz.: kol nenuėjome į pasimatymą tol nežinome ar patiksime ir ar bus antras pasimatymas arba kol neatsisakėme kažkam padėti tol nežinome kokia bus jų reakcija. Tačiau dažnai žmonės tokiose situacijose savo galvoje sukuria katastrofinius scenarijus, kurių baigtis yra tragiška ir dėl šių sukurtų scenarijų išgyvena stiprius nemalonius jausmus, nuvertina savo jėgas bei galimybes. Tokiu būdu išgyvena tokias emocijas lyg tai vyktų iš tikrųjų, nors situacija yra išgalvota.
Klausimas „o kas jeigu?“ gali rodyti, kad pradedame nerimauti ir mums sunku išbūti su situacijos keliamu neapibrėžtumu, todėl pradedate pergalvoti sukurdami įvairius scenarijus. Tą darome, nes nebenorime jausti situacijos neapibrėžtumo keliamo nerimo. Tačiau siekdami išvengti nemalonių emocijų mes jas pastipriname. Pergalvojimas palaiko nerimą, nuolatinį perdėtą susirūpinimą dalykais, kelia vidinę įtampą, sukelia sunkumą atsipalaiduoti ir gali pradėti trukdyti kasdienybėje, stabdyti imtis dalykų, kurių norime.
Taigi ar tai dėl ko nerimaujate yra reali ar įsivaizduojama situacija?
Ar kada nors susimąstėte kiek laiko praleidžiate nerimaudami dėl situacijų, kurios neegzistuoja?
Kam skirtumėte laiką, kurį skiriate nerimavimui?
Ką jums reikštų mažiau nerimauti?