Kaip formuojasi kertiniai įsitikinimai ir taisyklės?
Nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų žmogus susiduria su aplinka, kurioje auga ir vystosi. Tai kaip toje aplinkoje esantys žmonės (artimieji, o vėliau augant ir kiti žmonės) suvokia save, kitus, patį vaiką, kaip jaučiasi ir kaip reaguoja į įvairias situacijas (iššūkius, konfliktus, sėkmes/nesėkmes ir t.t.) formuoja kertinius įsitikinimus ir taisykles, kurie išlieka ir suaugus.
Kertiniai įsitikinimai - tai lyg neginčijamos tiesos, kuriomis žmogus vadovaujasi įvairiose situacijose. Dažnai žmogus kertinio įsitikinimo nebūna įsivardinęs ar sąmoningai suvokęs. Tai tiesiog veikia kaip išmoktas atsakas, kuris kažkada padėjo prisitaikyti ir keliauja su tokia prielaida, kad dabartyje irgi turi padėti, nors situacija galbūt yra visai pasikeitusi.
Pvz.: Kai augant tėvai nuolat pažada ir netesi pažadų, meluoja, vaikas supratęs, kad negali pasitikėti tėvais susiduria su nusivylimu, liūdesiu, pykčiu, bejėgyste, nesaugumo jausmu, kad negali suprasti ir nuspėti tėvų elgesio. Taip gali susiformuoti kertinis įsitikinimas, kad "kitais žmonėmis negalima pasitikėti", o taisyklė gali skambėti taip: "jei viską darysiu pats, tada nesusidursiu su nemaloniais jausmais ("nusivylimu, liūdesiu, pykčiu, bejėgyste, nesaugumo jausmu").
Įsivaizduokime, kad žmogus su tokiu įsitikinimu, susiranda darbą pakankamai geroje įmonėje. Einant laikui susiduria su situacija kai reikia patikėti užduotį kolegai. Tokia situacija prieštarauja įsitikinimui: "kitais žmonėmis negalima pasitikėti" ir reikalauja kitokio elgesio nei žmogus įpratęs: "jei viską darysiu pats, tada nesusidursiu su nemaloniais jausmais". Tokiu atveju gali pradėti kilti nemalonūs jausmai (nerimas, nesaugumas, pyktis). Iš pykčio gali kilti noras kontroliuoti kolegos darbą, iš nesaugumo noras vengti ir neperduoti darbo ir bandyti pačiam suspėti padaryti arba iš nerimo perduoti darbą, bet nuolat pergalvoti situaciją (pergalvojant jaučiamas nerimas). Ilgainiui besikartojant panašioms situacijoms ir reaguojant taip pat, gali pasireikšti nepasitenkinimas darbu, motyvacijos praradimas ar net perdegimas.
Galime matyti, kad nors vaikystėje/paauglystėje įsitikinimai bei taisyklės galėjo būti naudingi, padedantys išbūti, išvengti susidūrimo su nemaloniais jausmais dėl tėvų nenuspėjamumo, tačiau suaugus jie tampa neadaptyviais, trukdančiais, sukeliančiais nemalonias emocijas, nenorimas pasekmes.
Dar vienas pavyzdys:
Reikšminga/padariusi poveikį ankstyva patirtis
(auklėjimas, santykiai su tėvais, aplinka, traumos ir t.t.)
Kritiška aplinka vaikystėje, nuolatinis lyginimas su kitais.
Kertiniai įsitikinimai
(aš esu.., kiti yra... pasaulis yra...)
Aš nepakankamai vertingas.
Taisyklės
(jeigu..., tada/tai...)
Jeigu viską atliksiu nepriekaištingai, tada būsiu vertingas.
Dabartyje kilusi situacija
Gaunu naują užduotį, kurios niekada neteko daryti.
Kyla stiprus nerimas, dirbu ir dieną ir vakare po darbo, patikrinu daugybę kartų, kad tik nebūtų klaidos, nes tik atlikęs tobulai užduotį jausiuosi vertingas.
Situacijos kai reikia perduoti darbą, atlikti naują užduotį arba būti santykyje veikia kaip dirgikliai, nes tose situacijose atsiranda tikimybė paneigti kertinį įsitikinimą. Pvz.: galbūt bendradarbė kuriai perduosime užduotį yra labai atsakinga ir mes net nesužinosime, kad galime ja pasitikėti. Arba galbūt mums puikiai sektųsi užduotis atlikti nedirbant po darbo valandų ir netikrinant dešimtą kartą ar teisingai atlikome, bet to nesužinosime. Galbūt šalia turime nuostabų partnerį, kuriam nuoširdžiai rūpime ir kuris nori stengtis dėl mūsų ir yra patikimas, bet jei vadovausimės įsitikinimu, kad "kitu negalime pasitikėti", to irgi niekada nesužinosime, nes ignoruosime visą informaciją, kuri parodo, kad galima pasitikėti.
Kai įvyksta situacijos, kuriose iškyla grėsmė kertiniam įsitikinimui būti paneigtam, tuomet įsijungia taisyklė, kuri padeda tą įsitikinimą išlaikyti kaip teisingą ir mes elgiamės vadovaudamiesi ta taisykle ar taisyklėmis. Pvz.: kai pasijusime mylimi ir saugūs, kertinis įsitikinimas, kad "kitu negaliu pasitikėti" primins apie save automatinėmis mintimis, kad "negali būti taip gerai", galbūt partneris "man ko nors nesako" ir pradėsime ieškoti ženklų, kurie rodo, kad negalima pasitikėti. Gali atsirasti įtarinėjimas, kontrolė, nes šie veiksmai palaikys įsitikinimą, kad negalima pasitikėti.
Kognityvinėje elgesio terapijoje naudojami metodai padeda atpažinti kertinius įsitikinimus, suprasti iš jų kylančias taisykles, pastebėti situacijas, kuriose jie suaktyvėja ir įvertinti ar šie įsitikinimai, taisyklės atitinka dabartinę situaciją. Tokiu būdu galima pradėti atskirti praeitį nuo dabarties ir formuoti lankstesnius įsitikinimus bei taisykles, kurie atsižvelgtų į dabartinę situaciją, padėtų įtvirtinti naujus reagavimo būdus, keistų santykį su savimi, kitais žmonėmis, pasauliu bei gyvenimu.