Ar pergalvojimas (overthinkinimas) gali būti naudingas?
Pergalvojimas yra elgesys, kai kuriame ir analizuojame įvairius galimus scenarijus. Pergalvodami sukame mintis apie situacijas, kurios dar nėra įvykusios arba gali niekada ir neįvykti. Jei situacijos vyktų realybėje, tuomet vietoje pergalvojimo imtumėmės konkrečių veiksmų skirtų jas išspręsti.
Pavyzdžiui, jeigu mums gydytojas diagnozuoja ligą, mes imamės realių veiksmų - vartojame paskirtus vaistus ir laikomės gydymo plano. Tai yra realiai vykstanti situacija (turiu diagnozuotą ligą) ir konkretus elgesys (gydausi vartodamas paskirtus vaistus).
Tačiau jei dar nebuvome pas gydytoją, neturime jokios diagnozės, bet nuolat galvojame, kaip viskas bus ir kokius vaistus reikės vartoti, tuomet mūsų elgesiu tampa pergalvojimas. Taip yra todėl, kad kol nenueiname pas gydytoją, negalime imtis jokių konkrečių veiksmų – nežinome nei ar sergame, nei ar mums reikės gydymo. Kitaip sakant, kai nežinome mes susiduriame su neapibrėžtumu (nežinau ar sergu ar ne).
Neapibrėžtumas kelia nerimą. Norėdami sumažinti nerimą pradedame bandyti apsibrėžti situaciją pergalvodami (o kas jeigu sergu? ką tada turėsiu daryti? kas man padės? gal reikės tada daryti tą ir tą...).
Pavyzdžiui, žmogus, neturintis jokių sveikatos nusiskundimų, prieš eidamas į kasmetinį sveikatos patikrinimą gali pradėti perdėtai nerimauti dėl tikimybės, kad gydytojas nustatys kokį nors sutrikimą, kuris pablogins jo gyvenimo kokybę. Tokiu atveju nerimas pasireiškia pergalvojimu: „O kas, jeigu man nustatys ligą? Ką tada darysiu? O jei dėl ligos nebegalėsiu dirbti? Kas bus su mano būsto paskola? Kaip gyvensiu?“ ir t.t.
Pergalvojimu siekiama sumažinti arba išvengti neapibrėžtumo keliamo nerimo. Tačiau tai neefektyvi nerimo valdymo strategija, kuri ilgainiui pradeda kelti tik daugiau nerimo. Dažnai žmonės tiki, kad pergalvojimas yra naudingas, nes jis suteikia laikiną palengvėjimą.
Pavyzdžiui, gydytojas, atlikęs visus tyrimus, patvirtina, kad žmogus yra sveikas. Tuo metu pajuntamas laikinas palengvėjimas ("aš niekuo nesergu!" - pagalvoja žmogus ir jį užplūsta palengvėjimas ar net džiaugsmas). Tačiau tuo pačiu gaunamas patvirtinimas (įrodymas), kad nerimauti pergalvojant vertėjo, nes tai padėjo išvengti ligos. Įsitvirtina įsitikinimas apie nerimą – „jei pergalvosiu įvairius scenarijus, tada pasiruošiu ir apsisaugosiu nuo galimos grėsmės (pvz.: sveikatos sutrikimo)“. Taip susiformuoja klaidingas priežastinis ryšys: pergalvojimas padėjo išvengti grėsmės.
Kadangi susiformavo įsitikinimas, tai padidėja tikimybė, kad toks elgesys (pergalvojimas prieš sveikatos patikrinimą) kartosis. Tikėtina, kad kitais metais eidamas pas gydytoją, žmogus vėl išgyvens perdėtą nerimavimą dėl menkos tikimybės, kad sveikatos patikrinimo metu bus nustatytas sveikatos sutrikimas, nors jokių sveikatos nusiskundimų neturi.
Susiformavęs įsitikinimas „Nerimauti pergalvojant verta, nes tai padeda pasiruošti ir apsisaugoti nuo galimos grėsmės“ gali persikelti ir į kitas situacijas, kuriose susiduriama su neapibrėžtumu. Pvz.: pajutęs galvos svaigimą sunerims ir pradės pergalvoti: "o kas jeigu rimtai sergu?" ir pergalvos iki kol nueis pas gydytoją, kuris patvirtins, kad jokio sveikatos sutrikimo nėra. Tuomet palengvės, tačiau tik iki kitos situacijos, kurioje patirs neapibrėžtumą (pvz.: naujas darbas, koncertas, susipažinimas, nauja vieta, kelionė ir t.t.) Dėl to ateityje, susidūrus su panašiomis neapibrėžtomis situacijomis, nerimavimas ir pergalvojimas vėl suaktyvėja, net jei objektyvi grėsmė išlieka maža.
Apibendrinant galima teigti, kad nors pergalvojimas gali suteikti trumpalaikį palengvėjimą, ilgalaikėje perspektyvoje jis palaiko nerimą ir atsiranda vis naujų situacijų, kuriose hipotetiškai gali kilti grėsmė.
Kaip jums atrodo ar pergalvojimas gali būti naudingas?
Ar esate pastebėję, kokios situacijos jums kelia nerimą ir pradedate pergalvoti?